Skip to content
logo
lt
En

Teismų pranešimai spaudai

Išnagrinėtas ginčas dėl tarptautinio susitarimo, kurios šalies teismas turėtų nagrinėti bylą

2023.01.24

2023 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje pasisakė dėl šalių galimybės sudaryti dvipusius jurisdikcinius susitarimus (jurisdikcinį susitarimą, nukreipiantį į vienos iš šalių buveinės vietos teismą, kai konkretus bylą nagrinėsiantis teismas nėra iš anksto žinomas ir jo nustatymas priklauso nuo to, kuri iš šalių pareikš ieškinį), taip pat šalims susitarti dėl priešieškinio nagrinėjimo tame pačiame ar kitame teisme.

Ši byla Lietuvos teismuose pradėta nagrinėti Ukrainos bendrovei pareiškus kreditoriaus reikalavimą Lietuvoje registruotos bendrovės nemokumo byloje ir atitinkamai Lietuvos bendrovei toje pačioje byloje pareiškus šiai Ukrainos bendrovei priešieškinį.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme Ukrainos bendrovė įrodinėjo, kad, jai esant atsakove pagal priešieškinį, reikalavimai pagal jurisdikcinį susitarimą turi būti reiškiami tik jos buveinės valstybės teismuose. Lietuvos bendrovė argumentavo, jog, Ukrainos bendrovei pradėjus procesą Lietuvos teisme, šiuo pagrindu pradedamos taikyti teismo vietos valstybės civilinio proceso teisės normos, įskaitant taisykles, reglamentuojančias priešieškinių teismingumą, pagal kurias priešieškiniai, nepriklausomai nuo jų teismingumo, reiškiami pradinį ieškinį nagrinėjančiame teisme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, pažymėjo, jog Lietuvos ir Ukrainos dvišalė teisinės pagalbos sutartis nedraudžia dvipusių jurisdikcinių susitarimų, kaip ir nedraudžia susitariančiųjų valstybių subjektams susitarti, jog priešieškinis turi būti nagrinėjamas atskirai nuo ieškinio – kitos valstybės teisme nei tas, kuriame pareikštas pradinis ieškinys, todėl tokie susitarimai patenka į šalių sutarties laisvės ir valios autonomijos principų ribas. Teismas išaiškino, kad tokio pobūdžio susitarimai leidžia pakankamai tiksliai fiksuoti ir nustatyti, kuris teismas ginčo atveju bus kompetentingas nagrinėti bylą, taip pat pritaikyti jurisdikcinį susitarimą konkretiems šalių teisiniams santykiams, todėl yra galimi, jeigu dėl jų susitariama laisva valia ir nedviprasmiškai.

Kasacinis teismas, išanalizavęs ginčo jurisdikcinį susitarimą, nusprendė, jog jis turi trūkumų, stokoja preciziškumo. Tokių trūkumų egzistavimas rodo, kad šalys neskyrė dėmesio jo sudarymui, nedetalizavo jo taikymo ribų. Kadangi šalys neįrodinėjo jurisdikcinio susitarimo sudarymo aplinkybių, savo ketinimų, konteksto ir kitų reikšmingų aplinkybių, Teismas nusprendė, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas neleidžia remiantis šiuo sutarčių aiškinimo metodu išaiškinti šios sutarties sąlygos prasmės. Dėl šios priežasties Teismas aiškino ginčo jurisdikcinį susitarimą taikydamas objektyvųjį sutarčių aiškinimo metodą – vertino, kaip atitinkamą sutarties sąlygą tokiomis pat aplinkybėmis būtų supratęs analogiškas šalims protingas asmuo.

Siekdamas tai nustatyti, Teismas rėmėsi Lietuvos, Ukrainos teisiniu reglamentavimu, analizavo, kaip panašūs klausimai reglamentuoti ES teisėje, kokius teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo standartus nustato Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Išanalizavęs šiuos duomenis, Teismas konstatavo, kad kiekvienas protingas asmuo turi pagrįstą lūkestį, jog kilęs civilinis ginčas bus išnagrinėtas operatyviai bei ekonomiškai, viename teismo procese, vengiant ginčo išskaidymo į kelis procesus bei su tuo susijusių teisinių rizikų (ilgesnės proceso trukmės, prieštaraujančių teismų sprendimų, teismų sprendimų nepripažinimo kitoje valstybėje ir kt.), patiriant kuo mažiau bylinėjimosi išlaidų, įskaitant sąnaudas teisinei pagalbai. Be to, Teismo manymu, protingas asmuo, sudarydamas jurisdikcinį susitarimą, siektų užtikrinti teismo sprendimo faktinį įvykdymą.

Atsižvelgdamas į nurodytus kriterijus, Teismas konstatavo, jog pagal nagrinėjamo ginčo aplinkybes labiausiai tikėtina, kad ginčo šalys, sudarydamos tokio pobūdžio jurisdikcinį susitarimą, apskritai nesvarstė galimybės, kad priešieškinis potencialiai galėtų būti nagrinėjamas kitame teisme nei ieškinys, t. y. nesiekė jurisdikciniam susitarimui suteikti tokią prasmę, kad priešieškinis turi būti reiškiamas atskirai nuo pagrindinio ieškinio. Todėl, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo manymu, šalių jurisdikcinis susitarimas nagrinėjamoje byloje nenustatė draudimo šaliai (atsakovui), kurios buveinės vietos valstybės teisme pareikštas ieškinys, gintis nuo tokio ieškinio priešieškiniu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais nuspręsta, jog Lietuvos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti šioje byloje Lietuvos bendrovės pareikštą priešieškinį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.

Bylos Nr. e3K-3-66-381/2023.

Cituojant ar platinant šią informaciją būtina nuoroda į informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:

Rimantė Kraulišė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene
Tel. (8 5) 262 7871, 8 68 584 863
El. paštas r.kraulise@lat.lt
https://www.lat.lt/
Sekite mus LinkedIn

Naujienų prenumerata

Įvykių ir renginių kalendorius

Sekite mus