lt
En

Teismų sistemos naujienos

Konstitucinio Teismo teisėja Janina Stripeikienė: „Rūpinkimės savo kvalifikacija, nes ji suteikia laisvės ir drąsos“

Konstitucinio Teismo teisėja Janina Stripeikienė: „Rūpinkimės savo kvalifikacija, nes ji suteikia laisvės ir drąsos“
2021.01.04

„Principinga. Gerbianti ne tik įstatymo raidę, bet ir matanti jo gilią prasmę. Išmintingais sprendimais, pagarba aukščiausioms vertybėms niekada neleido suabejoti teismo nepriklausomumu ir sąžiningumu“, – tokiais žodžiais tuometis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus išlydėjo teisėją Janiną Stripeikienę tęsti darbų Konstituciniame Teisme. Jame ir kalbiname teisėją, sutikusią su žurnalo TEISMAI.LT skaitytojais pasidalyti mintimis, patirtimi, požiūriu į darbą ir gyvenimą. Šviesiu ir laikmetį lenkiančiu mąstymu.

Kadenciją baigianti Teisėjų taryba apdovanojo Jus aukščiausiu 1-ojo laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus teismų sistemai“. Šiais metais taip pat švenčiate gražų 40 metų teisėjos darbo jubiliejų. Kaip per tą laiką keitėsi teismai? Ką ryškaus pamenate?

Teismai neseniai šventė 100 metų jubiliejų (vadinasi, vos ne pusę to laiko dirbu teisėja) [šypsosi]. Per tą laiką jie padarė milžinišką progresą – nuo sprendimų surašymo ranka iki šiandien nagrinėjamų elektroninių bylų.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Atsiradus informacinėms technologijoms, pradėjus nagrinėti elektronines bylas, daugiau persikėlus į virtualiąją erdvę, nutolstama nuo žmonių. Teismas atitolo nuo savo klasikinės esmės – tai ginčų nagrinėjimo vieta, kur žmonės išsako savo poziciją gyvai. Šiandien daugėja alternatyviųjų ginčų sprendimo būdų: tai ir kvaziteismai, ir tam tikrų funkcijų perdavimas notarams, neteisminė mediacija, kompiuterinės programos, specialiai skirtos tam tikriems ginčams spręsti be teisėjo. Pavyzdžiui, turto padalijimo programa. Sakoma, kad ji tiksliau ir skaidriau padalija turtą piliečiams negu teisėjas. Teismai išliks tik tada, kai atsigręš į savo prigimtį, į savo esmę, kam jie skirti, – ginčams, kuriuose žmonės išsako savo poziciją, teikia įrodymus ir tikisi teisingumo.

Buvau prie teismų reformos ir nacionalinės teisės kitimo ištakų. Dirbau apylinkės teisėja, tuomet mano pavardė buvo Iždonaitė (beje, kai kas mano, kad tai visai kita teisėja, stebisi, kur ji dingo). Pritariau Sąjūdžio veiklai, dar 1989 m. padėjau Sąjūdžio grupei rinkti parašus prieš sovietinę konstituciją, pasakiau kalbą prieš šią konstituciją Sąjūdžio mitinge ir tai buvo vienas iš pačių svarbiausių įvykių mano gyvenime. Dalyvavau atkuriant Teisininkų draugiją ir steigiant jos Kauno skyrių (1988 m.). 1989 m. draugija mane delegavo į renginius Belgijoje ir Nyderlanduose, kur spaudos konferencijose kalbėjau apie lietuvių tautos apsisprendimą. Visa tai buvo labai svarbu, kai 1990 m. Atkuriamoji taryba formavo pirmąjį nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Man teko didelė garbė būti išrinktai į šį teismą teisėja.

Nagrinėjau ir baudžiamąsias, ir civilines bylas, dabar – konstitucinės justicijos. Ateityje toks universalumas bus neįmanomas, nes teisė tampa sudėtingesnė.

Iki 1990 m. buvau baudžiamųjų bylų teisėja apylinkės teisme, 1982 m. per tris mėnesius išnagrinėjau 162 baudžiamąsias bylas, iš kurių 60 nuosprendžių buvo apskųsta. Tuo metu galiojo nepertraukiamo proceso principas: neparašęs procesinio sprendimo neišeini iš pasitarimų kambario. Beje, procesiniai sprendimai buvo rašomi ranka. Juos priimant dalyvaudavo ir tarėjai. Taigi šiandien, kai girdžiu apie darbo krūvius turint techniką, padėjėjų, nusišypsau.

Kuo teismams svarbūs pirmieji Nepriklausomybės metai?

Teismų istorijoje turi būti pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformuotas dar iki Sausio 13-osios įvykių. Ir kad teismai taip pat prisidėjo prie Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Gerai pamenu, kaip naujos sudėties Aukščiausiasis Teismas veikė degant Sausio 13-osios laužams. Teisėjai aktyviai dalyvavo to meto įvykiuose ir rodė mūsų visų laisvės siekį.

Vėliau sprendėme, kokio teismo modelio mums Lietuvoje reikia. Atstovaudama Teisėjų asociacijai (buvau jos kūrimo steigiamojoje grupėje), dalyvavau karštose diskusijose su Teisingumo ministerija, kitomis teisinėmis organizacijomis – nagrinėjome, kokių teismų reikia Lietuvai. Likau opozicijoje, bet ir šiandien manau, kad dabartinė Lietuvos teismų Sistema yra per brangi. Trijų instancijų bendrosios kompetencijos teismai (ir du skirtingi apeliaciniai teismai) ir specializuoti teismai yra ganėtinai sudėtingas mechanizmas, brangus piliečiams ir valstybei. Palyginti Estija pasirinko trijų instancijų teismų sistemą be specializuotų teismų. Jau 1992 m. estai buvo priėmę įstatymus ir dėl teismų sukūrimo, ir dėl teisėjų statuso. Teisėjų statuso įstatymas yra vienas pagrindinių teisėjų nepriklausomumo garantų Estijoje, o mes dėl teisėjų statuso, atlyginimų, pensijų diskutuojame iki šios dienos.

O kokia Teisėjų tarybos veikla?

Kiekviena Teisėjų taryba įnešdavo savo indėlį ir spręsdavo to laiko uždavinius. Šiandien Tarybai keliami visai kiti reikalavimai.

Teisėjų taryba išmintingai elgiasi, kai atkreipia dėmesį, jog reikia vertinti kasdienį teisėjo darbą. Paskatinimai ir apdovanojimai – tai atsigręžimas į kasdienį teisėjo darbą, suteikia papildomo stimulo dirbti. Reikia matyti ir dabar dirbančius teisėjus, o ne tik tuos, kurie baigia kadenciją. Taryba juk yra visos teisėjų bendruomenės pasitikėjimas ir vertinimas, ji girdi teisėjų balsą ir yra jų atstovė. 

Lietuvos teisėjai pasirinko savivaldą, tai buvo drąsus žingsnis toje teisinėje kultūroje, kurioje mes gyvenome. Tebeturime tą palikimą, kad teismai visuomenės akyse yra represinis aparatas, o ne draugiška, artima žmogui institucija. Tokioje teisinėje kultūroje teisėjams spręsti savo klausimus patiems, o ne patikėti vykdomajai valdžiai, kaip anksčiau buvo – Teisingumo ministerijai, yra drąsus žingsnis ir, ko gero, šitą bandymą teismai išlaikė.

Naujajai Teisėjų tarybai norėčiau palinkėti atkreipti dėmesį į patį svarbiausią dalyką – teisėjų nepriklausomumą. Reikia jį stiprinti. Jeigu teisėjai nebus apsaugoti ir bijos, tai mes turėsime visai kitokio lygio korupcijos apraiškas, kils pavojus, jog bus įgyvendinami tam tikrų politinių grupių interesai, ir kalba eina ne apie pinigus. Todėl naujai išrinktai Teisėjų tarybai tenka vėl atsigręžti į būtinumą stiprinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą – ir finansinį, ir institucinį. Nereikia siaurinti nepriklausomumo tik iki procesinio, nes teisingumui vykdyti šito gali nepakakti. Matome, kad tie reiškiniai yra ne tik mūsų valstybėje, bet ir už jos ribų. Linkiu sėkmės, ištvermės ir nepaprastos drąsos. 

Dovilė Skiauterienė, komunikacijos specialistė

Visą straipsnį kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje, 24–27 psl.

Straipsnį taip pat galite perskaityti portale Delfi.lt.

Įvykių ir renginių kalendorius

Naujienų prenumerata

Sekite mus