lt
En

Teismų sistemos naujienos

Edita Žiobienė: tik nuo mūsų visų priklauso vaikų gyvenimo kokybė

Edita Žiobienė: tik nuo mūsų visų priklauso vaikų gyvenimo kokybė
2021.07.26

Karantino metu vaikai susidūrė ir turėjo įveikti daug pokyčių – nuotoliniu būdu vykstančios pamokos, virtualus bendravimas, apribotos galimybės judėti, gyvai bendrauti, pažinti, lankyti būrelius. Tai lėmė ir didesnius vaiko teisių pažeidimus. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių įstaigai, kuri yra vaiko teisių laikymosi priežiūros ir kontrolės valstybės institucija, pastarieji metai buvo ypač darbingi. Net 30 proc. padaugėjo skundų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų. Interviu Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė drąsiai dalijosi iššūkiais, su kuriais susiduria jos vadovaujama institucija, ir įžvalgomis, kokiais būdais ne tik valstybė, bet ir kiekvienas visuomenės narys gali prisidėti prie vaikų gerovės.

– 2020 m. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga vertino 848 galimus vaiko teisių pažeidimų atvejus. Lyginant su 2019 m., jų 30 proc. daugiau. Kokie iš šių pažeidimų dažniausi? Kiek prie jų prisidėjo karantino metu taikyti ribojimai?

– Bene daugiausia skundų sulaukiama dėl vaiko teises ginančių institucijų veiksmų ar galimo neveikimo (Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos ir jos padalinių), taip pat dėl įvairiuose sektoriuose paslaugas skiriančių ir teikiančių institucijų (dažniausiai tai savivaldybės, jų įstaigos): švietimo, sveikatos ir t. t. Gali skambėti paradoksaliai, bet daugiausia vaiko teisių pažeidimų padaro Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba, atstovaujanti vaikams ir ginanti jų teises bei interesus. Akivaizdu, kad jos priimami sprendimai turi didelę reikšmę ne tik vaikų, bet ir jų artimųjų gyvenimui, todėl skundų skaičius pats savaime nestebina (2020 m. iš tirtų 848 galimų vaiko teisių pažeidimų 119 skundų buvo dėl Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos veiklos, iš jų 49 atvejais nustatyti pažeidimai).

Taip pat vyrauja tokie pažeidimai, kaip tinkamos vaiko priežiūros neužtikrinimas ir iš to kylančios vaiką žalojančio elgesio pasekmės – ilgalaikis fizinių ir psichinių vaiko poreikių netenkinimas, dėl to kylančios grėsmės vaiko visaverčiam vystymuisi bei funkcionavimui, taip pat smurtas prieš vaikus. Tai vieni dažniausių Kontrolieriaus tyrimuose nustatytų vaiko teisių pažeidimų. Karantino laikotarpiu dažniau atsiskleidė teisės bendrauti su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų bei artimaisiais giminaičiais pažeidimas (nepagrįstai užkertant kelią vaikui bendrauti dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais nustatytų suvaržymų). Kontrolierių įstaigoje karantino metu darbotvarkė pasipildė dar papildomomis temomis: vaikų testavimas (galima ar negalima, sutinkam ar nesutinkam, norim ar nenorim), kaukių dėvėjimas mokyklose, nuotolinis ugdymas, neformaliojo ugdymo sustabdymas ir vangus perėjimas prie nuotolinio, vaikų paėmimas iš šeimos karantino sąlygomis ir saugus jų perkėlimas pas globėjus, ilgos diskusijos dėl jų testavimo ir izoliavimo, paslaugų prieinamumas, ypač sveikatos srityje, ir kokybė.

– Tikite, jog nemažos dalies vaiko teisių pažeidimų būtų galima išvengti pasitelkiant geranoriškumą, lyderystę, bendradarbiavimą. Jūsų nuomone, ko trūksta, kad būtų daugiau šių savybių ir vaiko teisių apsaugos, policijos, prokuratūros ir teismų specialistai glaudžiau bendradarbiautų?

– Darbo kokybė ir gaunamas rezultatas priklauso ne tik nuo mūsų įgaliojimų, proto ir įžvalgų, bet taip pat ir nuo geranoriškumo, bendradarbiavimo, pagarbos vienas kitam, empatijos. Su vaiku susiję klausimai visada yra labai jautrūs, dažnai sudėtingi ir subtilūs, reikalaujantys daug pastangų, įsiklausymo, supratimo. Mūsų valstybės tarnautojams ir pareigūnams trūksta pasitikėjimo vienas kitu ir noro veikti komandoje. Vis dar gyva tradicija mesti akmenukus į kitos institucijos pusę, pabaksnoti į kitos institucijos įgaliojimus, negalvojant, kad tai nei pagerins vaiko situaciją, nei išspręs problemas, o „kaltųjų“ paieškos ir mundurų plovimai turės labai trumpalaikį efektą.

Skiriasi ir vaiko teisių specialistų, gydytojų, mokytojų, policijos pareigūnų, prokurorų, teisėjų įgaliojimai, ir profesinės žinios, todėl akivaizdu, kad norint jiems susikalbėti, pasiekti bendrą rezultatą reikia išmokti girdėti, taip pat prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Visiems labai svarbu suprasti, kad laikas bėga. Vaikui reikia gyventi čia ir dabar, todėl teisingumo, kad ir pačio geriausio, įgyvendinimas po penkerių ar dešimt metų netenka savo prasmės.

– Jau daugiau nei dešimtmetį einate Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigas. Kokius reikšmingiausius pokyčius pastebėjote per šį laiką? Kokios yra aktualiausios vaiko teisių apsaugos sistemoje kylančios problemos?

– Permąstydami pastarojo dešimtmečio įvykius, įstatymų kaitą visi pastebime, kaip keitėsi požiūris į motinystę ir tėvystę, tėvų lygiateisiškumą ir pareigų vykdymą, žmogų su negalia, smurtą privačioje erdvėje, vaikų auklėjimą fizinėmis bausmėmis, valstybės pagalbą žmogui, paslaugų sektoriaus prieinamumą, žmogaus poreikių suvokimą, galų gale pagarbą vaikui. Jeigu 2010 m. reikėjo galvoti, kur ir kaip rasti psichologą vaiko apklausai seksualinio smurto byloje, tai šiandien turime ne tik tai garantuojančią nuostatą baudžiamajame procese, bet ir patį psichologą. 2010 m. mediacija šeimos bylose buvo sunkiai įsivaizduojama, o šiuo metu norėtųsi tikėti mediacijos sėkme tėvams susitariant dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ar išlaikymo nustatymo.

– Manote, kad vaiko teisių ir geriausių interesų užtikrinimo, paslaugų vaikui ir šeimai, tėvystės įgūdžių stiprinimo, valstybės paramos šeimai srityse būtini didesni pokyčiai. Kokie?

– Labai gaila, bet paslaugų sektorius yra gana skurdus. Kai vaikui ir jo šeimai reikia paslaugų, gana dažnai orientyru tampa ne vaiko ir jo artimųjų poreikiai, o paslaugos, esančios arčiausiai gyvenamosios vietos, ar tai, ką gali pasiūlyti savivaldybė. Trūksta individualizavimo. Taip pat trūksta drąsos įvardijant paslaugų poreikį. Pavyzdžiui, savivaldybė X galėtų drąsiai paskelbti, kad ieško organizacijos / įstaigos, galinčios organizuoti skyrium gyvenančio tėčio ar mamos ir vaiko susitikimus pagal poreikį su psichologu ar kitu specialistu santykiui atkurti ar palaikyti. Tokiai paslaugai klientų tikrai netrūktų, galbūt tai padėtų sėkmingiau vykdyti teismų sprendimus. Kartais atrodo, kad savivaldybės nežino, kuo jų bendruomenė gyvena, su kokiais iššūkiais susiduria, todėl tikiuosi, kad vis dažniau bus atsigręžiama į žmogų, pagalbą jam, o ne į materialius dalykus (pastatų ar kelių rekonstravimą).

–  Prieš 26 metus ratifikavome Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Jūsų manymu, ar valstybė pakankamai yra įsipareigojusi visomis organizacinėmis, teisinėmis ir institucinėmis priemonėmis siekti tinkamai užtikrinti konvencijos veikimą? Kaip valstybė ir jos institucijos galėtų prisidėti prie geresnio vaiko teisių užtikrinimo?

– Valstybė turi imtis visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje pripažintoms vaiko teisėms įgyvendinti. Tai turbūt viena iš dažniausiai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tyrimuose, įvairiuose renginiuose cituojamų konvencijos nuostatų – priminimas, jog valstybė turi nuolat vertinti vaikų teisių padėtį šalyje, ieškoti veiksmingų priemonių bei jas įgyvendinti, šitaip sudarydama galimybes kiekvienam vaikui naudotis savo teisėmis.

Pažymiu, kad tobulumui ribų nėra. Visos valstybės sulaukia kritikos, pastabų, rekomendacijų iš Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto ir kitų tarptautinių sutarčių priežiūros institucijų, visiems yra kur pasitempti. Mūsų valstybė, žengdama dideliais žingsniais demokratijos keliu, pertvarkė savo teisinę, ekonominę, socialinę, švietimo ir kitas sistemas, jų rezultatai akivaizdūs, bet dažnai nepakankami. Kiekvienai institucijai būtinas kritiškas požiūris, savianalizė, savalaikis tikslų ir veiklos peržiūrėjimas. Valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms dar ir dar kartą reikėtų įsigilinti, ką gi reiškia Konstitucijos nuostata „tarnauti žmonėms“ ir ar jų veikloje tai atsispindi.

Gali skambėti banaliai, bet įstaigos dažnai pamiršta, kas yra jų klientas ir koks jų veiklos tikslas. Pavyzdžiui, diskusijose dėl karantino ribojimo ir mokyklos veiklos buvo labiau akcentuojama mokytojų sveikata, skiepai, tėvų noras ar nenoras, pamirštant pačią svarbiausią viso to sudedamąją dalį – vaikus.

– Kaip vertinate teismų darbą užtikrinant vaiko teises?

– Vaiko teisių apsaugos institucijos pozicija bylose, pavyzdžiui, kuriose nagrinėjami vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo ir kiti su svarbiais vaiko interesais susiję klausimai, privalo būti aktyvi, o teismai turi reikalauti ne formalios, o išsamios ir svarbias aplinkybes atskleidžiančios išvados. Kontrolieriaus įstaiga laikosi nuomonės, kad vaiko teisių apsaugos institucijos, norėdamos tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas, privalo kruopščiai ruoštis bylai, o siekdamos teismui pateikti nešališką ir objektyvią išvadą (nuomonę, siūlymus) – užtikrinti, kad, rengiant išvadą ir atstovaujant vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teisme, būtų remiamasi visa gauta objektyviai išvadai (nuomonei) pateikti reikalinga informacija iš suinteresuotųjų institucijų. Nustatyta atvejų, kai, teritoriniams skyriams pateikus preliminarią išvadą teismui ir vėliau gavus papildomos informacijos, išvados ne visais atvejais buvo papildomos proceso metu. Taip pat pasitaiko, kai teismui pateikiama netiksli, tikrovės neatitinkanti ar neišsami informacija, nepaaiškinama ir neargumentuojama pozicija teisme, dėl to sudaromos prielaidos pažeisti vaiko teises. Kalbant paprasčiau, pavyzdžiui, tėvų skyrybas lydi lavina tarpusavio kaltinimų, emocinių išgyvenimų, suaugusiųjų negebėjimo taikiai spręsti konfliktines situacijas, keršto ir kitų vaiko padėtį apsunkinančių reiškinių. Teisėjui tenka pajusti tų santykių subtilumą, rasti sąžiningą balansą užtikrinant vaiko poreikius. Negaliu vertinti absoliučios daugumos teismų formuojamos praktikos. Lyg iškreiptoje veidrodžių karalystėje matau teismų veiklą per sunkiai sprendžiamas situacijas, kai kreipiasi tėvai, negalintys įgyvendinti savo ir savo vaiko teisių ir (ar) pareigų, nes su vaiku gyvenantis tėtis ar mama neleidžia susitikti.

Jau kelerius metus taikoma atvejo vadyba, tėvai siunčiami į tėvystės įgūdžių kursus, siūloma mediacija, psichologo ar kito specialisto pagalba. Sulaukiam daug signalų dėl jų nekokybiškumo, formalaus požiūrio, nesigilinimo ar neprieinamumo. Kiekvienu atveju po tyrimo rekomenduojame, ką institucija turėtų keisti savo darbe. Kartu reikia pripažinti, kad labai daug priklauso ir nuo pačių tėvų, nes kai vyrauja piktybiškas užsispyrimas, nuoskaudos, trūksta geranoriškumo ir realaus vaiko poreikių supratimo, net ir kokybiškiausias teismo sprendimas gali likti neįgyvendintas.

– Norisi tikėti, jog Lietuva su naujausiais įstatymų pakeitimais eina teigiama linkme: siekia, kad kuo stipriau būtų užtikrinamas vaikų saugumas, pagalba jiems, sudaromos galimybės augti biologinėje šeimoje. Kaip Jūs manote?

– Galime turėti pačius geriausius įstatymus, bet viskas priklausys nuo jų įgyvendinimo kokybės, nuo realiai veikiančios sistemos ir institucijų: kaip žmogus galės naudotis savo teisėmis, kiek pajėgi bus valstybė suteikti žmogaus poreikius atliepiančias paslaugas, motyvuoti / paremti tėvus sudėtingose situacijose, gauti informaciją, suprasti savo teises ir būtinybę vykdyti savo pareigas. Tik dėl mūsų visų, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, geranoriškumo, atsakingumo ir empatijos vaikų gyvenimas gali tapti kokybiškesnis.

Dovilė Skiauterienė, komunikacijos specialistė

Straipsnį taip pat kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje, 6-8 psl.

Straipsnį taip pat galite perskaityti portale Delfi.lt.

Naujienų prenumerata

Įvykių ir renginių kalendorius

Sekite mus