lt
En

Teismų sistemos naujienos

Teisėjų padėjėjai mokėsi bendravimo teisme ypatumų

2011.02.07

Šalies teisėjų padėjėjai kvalifikaciją kėlė, klausydamiesi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docento Eugenijaus LAURINAIČIO – praėjusią savaitę Nacionalinėje teismų administracijoje vykusiuose šios profesijos atstovų mokymuose gydytojas psichoterapeutas skaitė paskaitą apie bendravimo teisme ypatumus. Paskaitos dalyviai susipažino, kaip spręsti dėl profesinių ambicijų ir galimybių nesutapimo kylančius vidinius konfliktus, kaip bendrauti su teisminio proceso dalyviais, kad šioje institucijoje apsilankę asmenys teismo duris užvertų nors ir nepatenkinti, bet be pykčio. Ne mažiau naudinga teisėjų padėjėjams buvo sužinoti, kaip kalbėtis su emocijų valdomais ar meluojančiais žmonėmis. Lektorius sutiko savo žiniomis pasidalinti su platesne auditorija.

Veiklumas – mūsų laikų profesinė dorybė. Ji padeda darbuotojams pasiekti karjeros aukštumų, organizacijoms užtikrina rezultatyvumą. Niekas neginčys, kad efektyvumas kuria pridėtinę vertę. Tačiau yra ir šalutinis poveikis – didėjantys darbų krūviai ir dėl to kylantis irzlumas, pyktis, nuovargis, mąžtanti asmeninio gyvenimo kokybė. Teismų sistema – ne išimtis. Ką patartumėte jauniems žmonėms, priverstiems susitvarkyti su užgriuvusia darbų rutina?

Nesvarbu, ar dirbame vadovaujantį, ar techninį darbą, mūsų veiklą sudaro bendravimas. Kiekvieno pašnekesio, kiekvienos komunikacinės situacijos metu 50 proc. sėkmės priklauso nuo mūsų pačių. Juk patys sprendžiame, ką sakysime, ko nesakysime, kaip kalbėsime, kaip nekalbėsime, ko sieksime ir ko nesieksime. Žmonės visada gauna tą rezultatą, kuriam yra pasiruošę. Čia nekalbu apie žinias. Kalbu apie savijautą, apie asmenybinį pasirengimą: kiek aš jaučiuosi lygus su lyderiais, kiek aš gabus palyginti su kitais tos srities profesionalais. Realybė yra ne aplinka ir ne vieta, kurioje mes atsiduriame, realybė yra, kaip mes jaučiamės.
Žmogaus savosios vertės jausmas susiformuoja ankstyvoje vaikystėje – antraisiais – ketvirtaisiais jo gyvenimo metais. Įdomus eksperimentu nustatytas faktas – inicijuoti bendravimą vienodai galimybių turi ir mama, ir kūdikis. Maža to, jei mama bendrauti nepasiruošusi, kūdikis geba numatyti, kada ji bus tam nusiteikusi ir tuomet bandyti iš naujo, tik jau jam palankesnėmis aplinkybėmis.
Ką tai turi bendra su profesiniais iššūkiais teisme? O gi tą, kad priklausomai nuo to, kaip mūsų kūrybiškumas ir iniciatyvos buvo skatinamos ar slopinamos vaikystėje, suaugę mes keliame sau aukštus tikslus arba vengiame pokyčių, naujovių.
Kiek spėjau susidaryti įspūdį, teisėjų padėjėjai – labiau ambicingų, nei nuolankių asmenų grupė. Tačiau nepasitenkinimas darbe kyla dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kitiems žmonėms kitose situacijose – dėl to, kad turimi norai neatitinka turimų galimybių. Ką tai reiškia? O gi tą, kad norisi dokumentus surašyti pagal savo stilių, tačiau teisėjas liepia pataisyti pagal savo; todėl, kad trukdančiu dirbti kolega norisi nusikratyti, tačiau įgaliojimų tokių neturima; todėl, kad norisi pačiam būti teisėju, tačiau laisvos teisėjo vietos tame teisme, kuriame norisi dirbti, nėra. Tai ir yra įtampos šaltinis. Tik noriu pabrėžti, kad tai ne teismo pirmininko (darbdavio) ir teisėjo padėjėjo (darbuotojo), t. y. išorinis konfliktas. Tai būsena, asmeninė problema, t. y. vidinis žmogaus konfliktas.

Kaip šį konfliktą savyje atpažinti? Kaip spręsti atsiradusią psichologinę problemą?

Jei nepasitenkinimo situacija nėra labai reikšminga, nesvarbi, mūsų psichika konfliktą nuslopina, padarydama jį nesąmoningą. Jei nerealizuoti esminiai norai, konflikto slopinimas sukelia simptomus. Jie gali būti fiziniai – galvos skausmas, silpnumas ir panašūs. Dažniausiai pasitaiko emociniai simptomai – energijos trūkumas, negalėjimas susikaupti, mobilizuoti jėgų užduočiai atlikti, koncentruoti dėmesio. Šie simptomai veda link depresijos. Todėl jei matome savo kolegą besiblaškantį, apatišką, jam reikia būtinai padėti. Depresijos mirtingumas yra vienas didžiausių – 10 proc. Įrodyta, kad šis rodiklis nepriklauso nuo ligos gilumo, įsisenėjimo, net ir lengvos formos depresija gali baigtis savižudybe. Be mano nurodytų simptomų, kad žmogus išgyvena vidinį konfliktą rodo charakterio pakitimai ir santykių sutrikimas – žmogus tampa mažiau jautrus, nenori kitų suprasti, nesiūlo pagalbos, nebendrauja. Visa tai signalizuoja, kad žmogus dirba ne tą darbą, kurį norėtų, gyvena ne tą gyvenimą, kuris jam teikia malonumą.
Išsivaduoti iš tokių situacijų psichologai siūlo 3 išeitis. Pirmoji – keisti situaciją. Pavyzdžiui, nepatinka darbo pobūdis, išeik iš darbo, pasirink kitą profesiją. Pasiūlius tokį sprendimą, besikonsultuojantieji paprastai išvardina keliolika rimtų priežasčių, kodėl to padaryti jie negali. Tos priežastys įtikina. Tada yra kita išeitis – keisti save. Išgirdus šį pasiūlymas, neretai pradedama dejuoti, kaip sunku keistis. Taip nelengva, bet sunkiausia yra trečioji išeitis – susitaikymas. Tai pasakymas sau, kad aš neturiu galimybių ir nesiruošiu nieko keisti, dirbsiu taip, kaip iš manęs tikimasi.

Atrodo paprasta. Tai kodėl aplink tiek daug bendradarbių, nepanašių į susitaikiusius, tačiau nesikeičiančius ir nemetančius darbo, tik dejuojančius, kaip sunku dirbti?

Dėl to, kad užuot susitaikę su situacija, lietuviai renkasi... kentėti. Tai kažkiek panašu į susitaikymą, bet netapatu jam. Kentėjimas – tai laukimas, kol kitas pamatys ir supras, ką dėl jo darau. Tai ne išeitis, bet probleminės situacijos tęsimas, užkonservavimas.

Minėjote, kad reikia reaguoti, jei kolega į įprastą pasilabinimą „Kaip einasi?“ atsako „Nekaip“. Tačiau dažnai nežinome, kaip reaguoti, kaip elgtis su depresijos užpultais kolegomis. Ką patartumėte?

Būtina kalbėtis ir būtina kalbėti tiesiai, atvirai. Galima pasakyti, kaip atrodo situacija iš šono, reikia pasiūlyti realią pagalbą – aš galiu tau padėti, galiu paskambinti gydytojui, galiu bet kada išklausyti, galiu palydėti, galiu nuvažiuoti kartu. Tokie posakiai ramina, suteikia tvirtumo. Jei kolega artimesnis, būtina išdrįsti imtis drastiškesnių priemonių, nes kiekvienąkart, kai turime depresija sergantį ligonį, sprendžiasi gyvybės ir mirties klausimas. Mūsų sprendimo neturi stabdyti baimė susigadinti santykius su draugu.

Teismų darbuotojus vargina asmenys, turintys ligą. Dažnai juos persekioja, švitina, tvirkina, žaloja. Jų skundų aplinkybės nepagrįstos, išgalvotos. Kaip elgtis su tokiais lankytojais? Ypač jei jie linkę būti agresyvūs, šūkauja?..

Jau minėjau, kad pasaulis yra bendravimas, savotiškas jo kalbinimas, reikšmių suteikimas, ryšių mezgimas. Dera suvokti, kad asmenys, kuriuos paminėjote, šiuos ryšius mato kitaip. Ligos iš jų neatimsi. Vis dėlto, sovietmetis taip pat baigėsi. Tai reiškia, kad baigėsi laikai, kai minėtų žmonių skundai galėjo likti nenagrinėti. Šiandien tokia situacija neįsivaizduojama, nes įstatymas garantuoja, kad nė vienas žmogus negali būti diskriminuojamas. Tai reiškia, kad valstybė tokių žmonių aptarnavimą palieka atskirų institucijų ir tarnautojų rūpesčiui. Teismų pirmininkai turi užtikrinti žmogaus teisių įgyvendinimą jų vadovaujamuose teismuose. Dėl psichikos ligos taip pat. Teisėjų padėjėjai iš vyresnių kolegų turėtų išmokti pajusti, kad pašnekovas serga psichikos liga. Mums taip pat dera suvokti, kad ligos pasauliui neturime įtakos. Universalaus recepto nėra, tačiau aš patarčiau tokius žmones išklausyti. Tai vienintelis dalykas, kuris daro teigiamą poveikį.

Tačiau tokie pokalbiai nelengvi ne tik su sergančiais, bet ir teisėjų sprendimais nepatenkintais, piktais žmonėmis... Gal galite paaiškinti, kodėl taip sunku?

Sunku dėlto, kad niekuo padėti sergantiesiems negalime. O mes nemėgstame būti bejėgiais, juo labiau to pripažinti. Tačiau dar kartą sakau, kad stebuklingo išėjimo iš psichozės būsenos nėra, civilizuotose tautose jis sudėtingesnis, nei primityviose. Vienintelis dalykas – išklausyti šių žmonių ir pripažinti, kad nieko padėti negalite.
Na, o piktiems būtina leisti „nuleisti garą“. Išklausyti tokį kitą dažniausiai trukdo tai, kad jų pyktį esame linkę asmeniškai prisiimti sau, nes tapatiname save su institucija, kurioje dirbame. To nereiktų daryti. Reikia išmokti atsiriboti. O kol žmogus piktinasi, svarbu jam neprieštarauti. Reikia suvokti, kad žmogus pyksta ant savęs, savo gyvenimo, o ne ant Jūsų. Tai dėl ko pykstama, yra ne apie tai, ko žmogus norėtų, bet apie tai, kaip su juo elgėsi kiti. Kai „garas nuleistas“, laikas paprašyti žmogaus suformuluoti, ko jis norėtų. Trečias bendravimo konfliktinėje situacijoje etapas pats sunkiausias kiekvienam klientų aptarnavimo sferoje dirbančiam darbuotojui. Reikia atsiprašyti pasipiktinusio žmogaus už tai, kad jam taip ilgai teko ieškoti pagalbos. Sunku, nes reikia atsiprašyti už tai, ko nepadarėte. Siūlau tokią minutę prisiminti, kad atsiprašote už tai, ką žmogui teko iškentėti. Po atsiprašymo pasipiktinusio asmens sąmonėje pagaliau atsiranda vieta išgirsti jus. Štai šiuo momentu reikia aiškiai žmogui pasakyti, ką jūs galite padaryti dėl jo pageidavimų, o ko negalite ir kodėl. Taip įžengiama į penktąjį etapą – derybas, – kurių metu išsiaiškinama, gal žmogus gali mažiau norėti, o gal jūs galite daugiau padaryti dėl jo.
Siūlau išmokti taip elgtis, nes tuomet šūkaujančių žmonių sumažės. Ir sumažės konkretaus darbuotojo pastangomis, neabejoju, kad teismo pirmininkas tai vertins. Beje, tokių žmonių skaičius per savaitę negali viršyti 3. Jei viršija, reiškia kažkas su sistema blogai...

Ką pasakytumėte apie liudytojų patikimumą teisme? Ar visada galima tikėti žmogumi, kuris perpasakoja tai, ką matė prieš metus, pusmetį, kol byla pagaliau pasiekė teismą?

Norėčiau papasakoti apie vieną eksperimentą. Žmonių grupei buvo demonstruojamas filmas. Žiūrovų buvo paprašyta stebėti mašinas. Filmuotame vaizde, važiavo ne vien mašinos. Vienu momentu gatve pražingsniavo gorila. Spėkite, kiek žiūrovų ją matė. Tik pusė. Kita pusė matė vien mašinas. Štai jums ir atsakymas apie liudytojų patikimumą.

Neurolingvistinio programavimo atstovai išskiria keturis žmonių tipus – vizualikus, pasaulį priimančius per regos organą, audialikus – klausančius, kinestetikus – besivadovaujančius jausmais ir digitalikus, kurių gyvenimą valdo protas. Dauguma teisininkų priskiriami šiam tipui. Ką jiems reiktų žinoti bendraujant su kitaip pasaulį suvokiančiais?

Tiesiog reikia išmokti atpažinti šiuos tipus. Kaip apie avariją papasakos vizualikas? Jis kalbės, kaip automobilis lėkė keliu, kad žiežirbos ėjo į visas puses, žmonės bėgo į šaligatvio kraštą. Audialikas paminės variklių gausmą, stabdžių cypimą, kurtinantį ūžesį. Kinestetikas jums tars: „trenksmas buvo toks stiprus, pajutau, kaip į mane patį įvažiavo“. Na, o kaip kalba digitalikai? „Automobilis važiavo maždaug 130 km/ h greičiu, nesilaikė saugaus atstumo, o bandydamas išsukti trenkėsi kairiąja puse į priešpriešiais važiavusį automobilį“. Ką svarbu žinoti? Kad kiekvienas šių žmonių kalba tiesą. Taigi dėmesį kreipiame į kalbos turinį, o ne formą. Tik taip rasime kompromisą, susikalbėsime.

Ačiū už pokalbį.


Teisėjų padėjėjų mokymus organizavo Nacionalinė teismų administracija, bendradarbiaudama su Teisėjų padėjėjų asociacija

Įvykių ir renginių kalendorius

Birželis 2019
P A T K P Š S
27 28 29 30 31 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28

2019.06.28  |  10:00

29 30

Naujienų prenumerata

Sekite mus