Skip to content
logo
lt
En

Teismų sistemos naujienos

Teisėja J. Sungailaitė: „teisėjas turi suprasti vaiko, kuris negali pats apginti savęs, emocijas“

Teisėja J. Sungailaitė: „teisėjas turi suprasti vaiko, kuris negali pats apginti savęs, emocijas“
2022.06.01

Šiandien minima Tarptautinė vaikų gynimo diena, kurios proga vyksta gausybė renginių visoje Lietuvoje, o dėmesio centre – vaikai ir jų teisės. Kauno apygardos teismo teisėja Judita Sungailaitė pasakoja apie vaiko teisių apsaugą ir teismo indėlį į vaikų gerovę Lietuvoje.

Kaip apibūdintumėte Lietuvoje egzistuojantį vaikų teisių gynimo modelį?

Mūsų šalyje vaikų teisių gynimo modelis iš esmės pasikeitė 2018 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai (ir vėlesni – 2020 m. pakeitimai), kuriais uždraustas visų formų smurtas prieš vaikus ir fizinių bausmių taikymas. Naujo įstatymo įsigaliojimas buvo šiek tiek sudėtingas visoms institucijoms. Reikėjo persiorientuoti ir prisiderinti prie naujos sistemos, tačiau, mano nuomone, šis įstatymas yra labai naudingas užtikrinant mūsų vaikų teises. Per gana neilgą laiką jau niekam nebekyla abejonių, jog smurtas prieš vaikus netoleruojamas. Savo kasdieniame darbe susiduriame su asmenimis, kurie neturi jokių teisinio reglamentavimo žinių, tačiau visi pabrėžia, jog „jau dabar vaikų mušti negalima“. Mano nuomone, tai yra didžiulis pasiekimas mūsų visuomenėje. Suprantama, kad vien tik supratimo dėl smurto netoleravimo nepakanka, ir smurto atvejų pasitaiko, tačiau turime tikėti, kad suvokimas peraugs ir į elgesį, o smurtas prieš vaikus mūsų visuomenėje bus užmirštas.

Įsigaliojus naujiems reikalavimams nebuvo išvengta kritikos, tačiau manau, kad tai yra efektyvus modelis, nes yra pritaikomas kiekvienam individualiam atvejui. Pagal dabartinį reglamentavimą, gavusios pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, institucijos imasi konkretaus vaiko situacijos vertinimo, paskui teikiama vaiko ir šeimos poreikius atitinkanti pagalba ir paslaugos, o siekiant užtikrinti vaiko saugumą, kai atvejai nėra kritiniai, pirmiausia atsiremiama į senelių, giminaičių, krikšto tėvų ar kitų vaikui artimų asmenų paramą. Šis požiūris turėtų padėti išsklaidyti mitus, kad vaikai gali būti be priežasties paimti iš šeimos ir apgyvendinti artimiesiems nežinomoje vietoje. Norisi pabrėžti, kad atsakingos institucijos pirmiausia ieško artimų žmonių, kurie galėtų vaikams laikinai suteikti saugias sąlygas, o tada imasi kitų veiksmų.

Kokius sprendimus priima institucijos, siekdamos apsaugoti vaikus?

Vaiko teisų apsaugos institucijoms atliekant tyrimą gali būti priimti keli sprendimai, t. y., jeigu gavus pranešimą ir jį išnagrinėjus matoma, kad vaikui joks pavojus negresia, specialistai tiesiog baigia pranešimo nagrinėjimą. Jeigu paaiškėja, kad šeimai arba vaikui reikia pagalbos, kad būtų užtikrinti vaiko interesai, aiškinamasi, kaip konkrečiu atveju galima padėti šeimai ir pagerinti vaiko padėtį šeimoje. 

Jei išsiaiškinus situaciją fiksuojamas realus pavojus vaiko saugumui, vaikas apsaugomas arba pasitelkus giminaičių ar kitų šeimai artimų asmenų pagalbą, arba apgyvendinus vaiką su abiem ar vienu iš tėvų krizių centre. Tai vadinama vaiko laikinąja priežiūra, kurios esmė – mobiliosios komandos specialistų darbas su tėvais siekiant motyvuoti juos keisti elgesį su vaiku, atsisakyti priklausomybių, išspręsti vidinius konfliktus. Mobiliąją komandą sudaro psichologas, socialinis darbuotojas ir specialistas, dirbantis su priklausomais asmenimis. Šie specialistai atvyksta į namus, todėl pagalba visiškai prieinama ir patogi net atokiausių vietovių šeimoms.

Į teismą dėl tėvų teisių apribojimo kreipiamasi tik tada, kai išnaudojamos visos kitos priemonės, o tėvai nerodo jokių pastangų keistis ar keisti savo elgesį, dėl kurio išlieka realus pavojus vaiko saugumui. Beje, teisme tėvams garantuojama nemokama advokato pagalba.

Kaip manote, ar vaiko teisių modelis veikia pakankamai gerai?

Kaip matome, vaiko teisių gynimo modelis yra orientuotas į tai, kad pagalba ne tik vaikui, bet visai šeimai būtų teikiama norint sudaryti saugias sąlygas vaikui gyventi savo šeimoje. Akivaizdu, kad tam reikalingas visų šeimos narių bendradarbiavimas ir geranoriškumas. Ir tik tokiais atvejais, kai institucijos nesulaukia vaiko artimųjų noro bendradarbiauti, jos turi imtis kraštutinių priemonių vaiko interesams užtikrinti, tai yra vaiką paimti iš šeimos.

Ar vaiko teisių gynimo modelis geras, būtų galima vertinti pagal jo efektyvumą ir jo sampratą visuomenėje. Tai, kad vaiko paauklėjimas pliaukštelint, patempiant ausį ar net pakeliant toną viešoje vietoje visada susilaukia aplinkinių dėmesio, nuostabos ar net įsikišimo, iš tikrųjų džiugina. Ir tokioms visuomenės nuostatoms formuotis padeda šiuo metu galiojantis vaiko teisių apsaugos modelis mūsų šalyje. Galbūt pokyčiai nėra tokie akivaizdžiai ryškūs vaiko teisių apsaugos institucijų darbuotojų kasdieniniame darbe, kai jie įdeda visas pastangas, siekdami pakeisti šeimų gyvenimo būdą, tačiau reikia tikėti, kad darbuotojų atsidavimas, pastangos ir individualizuotos pagalbos teikimas kiekvienai šeimai su laiku atneš puikių rezultatų.

Kiek prie vaiko teisių gynimo prisideda teismas? Kokias su tuo susijusias bylas tenka spręsti? Kaip dažnai tą tenka daryti?

Visada norisi, kad į teismus patektų kuo mažiau tokių bylų. Tikrai ne todėl, kad teismai vengia spręsti šiuos klausimus, o tik todėl, kad į teismus patenka jau sudėtingiausi atvejai, t. y. kai vaikų interesai būna akivaizdžiai pažeisti, juos reikia paimti (atskirti) nuo šeimos, arba vaikai yra nukentėję nuo kitų asmenų nusikalstamų veiksmų.

Tais atvejais, kai vaiko teisių apsaugos institucijai nepavyksta užtikrinti vaiko saugumo jo šeimoje ar artimųjų aplinkoje, jei siekiant šio tikslo pritrūksta artimųjų bendradarbiavimo ir supratingumo, artimųjų elgesys kelia pavojų vaiko saugumui, o tėvai nerodo pastangų keisti savo elgesį, vaiko teisių gynėjai imasi priemonių, kad vaikas būtų paimtas iš šeimos. Vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, kuri taikoma tais atvejais, kai visomis kitomis nepavyksta sukurti vaikui saugios aplinkos.

Čia norisi dar kartą nuraminti tėvų būgštavimus, kad institucijos gali paimti vaiką be rimto pagrindo. Pirmiausia, dėl vaiko paėmimo reikalingas teismo leidimas, o institucijoms prašant teismo leisti paimti vaiką iš šeimos, būtina pateikti aukštus reikalavimus atitinkančią medžiagą. Gautą medžiagą teismas atidžiai įvertina dažniausiai žodiniame posėdyje, kuriame dalyvauja vaiko tėvai (jiems, primenu, užtikrinamas nemokamas atstovas – advokatas), vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai. Teismui turi būti pateikiama išsami medžiaga apie atvejo aplinkybes, apie tai, kokių priemonių buvo imtasi dėl situacijos stabilizavimo, vaiko ir tėvų nuomonės dėl jų atskyrimo (jei jie neapklausiami teismo posėdyje).

Kaip teismas priima sprendimus vaikų atskyrimo nuo tėvų bylose?

Suprantama, kad teismas, kilus abejonei dėl vaiko paėmimo būtinybės, gali reikalauti papildomos medžiagos arba pateiktą prašymą atmesti. Galiu patvirtinti, kad šie klausimai teismuose yra sprendžiami labai atidžiai ir atsakingai, nes visi supranta klausimo svarbą, atsakomybę ir galimas pasekmes labiausiai pažeidžiamo mažo žmogaus tolesniam gyvenimui. Tokio sprendimo priėmimas paprastai negali būti paremtas tik gauta medžiaga, tai taip pat reikalauja ir teisėjo emocinio įsitraukimo. Manau, kad teisėjas, negalėdamas pajausti vaiko, tėvų, brolių ir seserų emocijų, skausmo, pykčio, nusivylimo, negalėtų priimti geriausio sprendimo. Sėdėdamas posėdžių salėje ir klausydamas verkiančių tėvų, kurie galbūt ne pirmą kartą prisiekia, kad dabar jau tikrai pasirūpins, prižiūrės, neskriaus ar nevartos alkoholio, teisėjas taip pat turi suprasti vaiko, kuris negali pats apginti savęs, emocijas. Turi suprasti, kur tam vaikui būtų geriau, saugiau, kur jam būtų padaryta mažiau žalos, ir kas jam gali suteikti geriausias ir saugiausias sąlygas. Taip pat teisėjas supranta, kad daugeliu atvejų vaikams visada norisi likti jiems įprastoje, žinomoje aplinkoje, supranta, kad paėmimas iš artimos aplinkos vaikui yra skaudus, tačiau tokiose situacijose reikia iš kelių blogiausių galimų sprendimų priimti geriausią. Šiose situacijose dažniausiai visi sprendimai yra skaudūs vaikui, tačiau turime nuspręsti, kuris iš jų yra mažiausiai žalingas.

Tenka išgirsti nuomonių, kad vaiko paėmimas iš šeimos – skaudus ir tėvų keisti savo elgesio neskatinantis sprendimas. Kokia Jūsų nuomonė?

Norisi pasidžiaugti tais atvejais, kai vaiko paėmimas būna trumpalaikis, o vaiko atskyrimas sukrečia artimuosius ir jie nedelsdami imasi visų galimų priemonių sukurti savo vaikui saugią aplinką – labai džiugu, kai jiems tai pavyksta. Deja, neretais atvejais teismui yra pateikiami prašymai dėl tėvų valdžios laikino ar neterminuoto apribojimo. Tai reiškia, kad tėvams nepavyko įgyvendinti institucijų reikalavimų, nepavyko susitvarkyti artimos aplinkos ar gyvenimo būdo, ir vaikams nėra saugu grįžti į namus. Apribojus tėvų valdžią vaikams yra skiriami globėjai, kurie rūpinasi tolesniais vaikų poreikiais. Svarbu paminėti, kad net ir apribojus tėvų valdžią tėvams išsaugoma teisė bendrauti su savo vaikais.

Sunkiausi atvejai yra tie, kai institucijoms nepavyksta laiku užkardyti neteisėtų veiksmų prieš vaikus, kai vaikams tenka patirti tiesioginį fizinį, psichologinį ar net seksualinį smurtą. Šiais atvejais teismai gauna baudžiamąsias bylas, kuriose turi priimti sprendimus dėl kaltininkų nuteisimo. Deja, kalbu apie nesavalaikį reagavimą į situaciją, nes labai dažnais atvejais įvairių formų smurtas prieš vaikus būna ne vienkartinis, o tęsiasi ilgesnį ar net labai ilgą laiką. Tokiais atvejais būna labai gaila, kad vaiko aplinka, kurioje jis kasdien būna, tai yra darželis, mokykla, gydymo įstaigos, artimi giminaičiai ar net kaimynai, nepastebėjo, nereagavo į vaiko elgesio pokyčius, mokymosi rezultatų blogėjimą, keistus sirgimus ar matomus sistemingus, ypač kasdieninei veiklai nebūdingus, sužalojimus.

Kokie atvejai skaudžiausi ir labiausiai sukrečia?

Visada su pagarba žiūriu į šioje srityje dirbančius atsidavusius darbuotojus, kurie reaguoja į kiekvieną įvykį ir atidžiai vertina visas aplinkybes, tačiau taip pat visada būna apmaudu, kad ir čia pasitaiko klaidų. Yra buvę atvejų, kai medicininiai įrašai parodo, kad kūdikiui buvo konstatuota, jog atsilieka jo vystymasis galimai dėl maisto trūkumo, tačiau veiksmų dėl situacijos ištyrimo nebuvo imtasi. Pasekmė – vaikui nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl nepriežiūros.

Yra buvę atvejų, kai socialiniai darbuotojai negalėjo nuvažiuoti pas prižiūrimą šeimą, nes jie gyvenę atokiame vienkiemyje ir esant blogiems orams kelias tapdavęs neprivažiuojamas. Taip pat turėjome atvejį, kai 13 metų mergaitė mokykloje praktiškai nekalbėjo, visiems tai atrodė normalu, nes niekas neprisiminė, kada ji nustojo kalbėti. Vėliau paaiškėjo, kad vaikui nustatytas psichinės ir fizinės sveikatos sutrikdymas, nes ji buvo ilgą laiką fiziškai ir psichiškai žalojama mamos – mama neduodavo valgyti, neleisdavo naudotis tualetu, uždarydavo ją kambaryje ir neleisdavo išeiti, badydavo šakute, daužydavo per rankas ir pan.

Čia vienetiniai sunkesni atvejai, tokių pavyzdžių tikriausiai galėtų papasakoti teismuose dirbantys psichologai, dalyvaujantys visose nukentėjusių vaikų apklausose. O kur dar bylos dėl smurto artimoje aplinkoje, kai vaikams tiesiogiai yra sukeliamas fizinis skausmas arba jie mato, kaip smurtaujama prieš jų šeimos narius? Labai apmaudu, bet tokių bylų teismuose, galime sakyti, kad yra vis dar per daug. Nors statistika rodo, kad jų nežymiai mažėja, tačiau norėtųsi, kad šie skaičiai mažėtų sparčiau.

Ar smurto artimoje aplinkoje bylos sudėtingos? Kodėl?

Kiekviena byla yra sudėtinga ir emociškai labai sunki. Atrodytų, kad vaikui šeima – mama, tėtis – yra duoti tam, kad jis būtų apsaugotas nuo visų negandų, tačiau vaikas lieka visiškai be jokios apsaugos, jei jį skriaudžia tie, kurių pareiga jį saugoti. Taip pat tokie atvejai yra sudėtingi, nes smurtas yra ilgalaikis, dažnai ilgą laiką nematomas. Atrodo, kaip gali derėti, kad tas pats asmuo ir saugotojas, ir skriaudėjas, visi suprantame, kad tai nukrypimas nuo normos. Taip pat turime suprasti, kokia kova vyksta ir vaikų gyvenimuose. Jiems sunku kalbėti ir pasakyti, kad juos skriaudžia artimieji, nes taip paprastai nebūna ar neturėtų būti. Todėl tikėtis, kad vaikas nuo pirmo smurto proveržio ateis ir pasakys svetimam žmogui, kas vyksta, yra naivu. Galbūt pirmais kartais vaikai dar net nesuvokia, kad taip neturėtų būti, kad veiksmai prieš jį yra neteisėti. Todėl atsakomybė dėl nepastebėto smurto tenka visai vaikų aplinkai, visuomenei, bendruomenei, kurioje jie būna.

Atvejai, kai suaugę žmonės yra baudžiami už fizinio skausmo sukėlimą nepilnamečiui, nėra reti. Kai kuriose šeimose tėvai vis dar yra linkę vaikus paauklėti fizinėmis bausmėmis, tačiau tai dažniau įvyksta, kai tėvai negeba suvaldyti savo emocijų dėl netinkamo vaiko elgesio. Žinoma, toks auklėjimo metodas netoleruotinas, tačiau taip pat sunku nustatyti ribą tarp tėvų tyčinio noro sukelti skausmą ir jų noro nors ir netinkamu būdu apsaugoti vaikus nuo pačių vaikų veiksmų neigiamų pasekmių. Todėl kiekvienu atveju teismui tenka pareiga įvertinti situaciją teisingai ir proporcingai.

Smurtas, kilęs iš negebėjimo valdyti emocijų, vienkartiniai protrūkiai yra žalingi, tačiau skiriasi nuo ilgalaikio ir sistemingo fizinio ir psichologinio smurto: kokios, Jūsų manymu, rimčiausios tokio elgesio pasekmės?

Ilgalaikio ir sistemingo smurto atvejai nepalieka nė vieno abejingo tokiose bylose dalyvavusio asmens. Vaikų nepriežiūra yra viena iš smurto prieš vaikus formų, dėl nepriežiūros sutrikdoma ir vaikų sveikata, kas turi baudžiamąsias pasekmes už vaikus atsakingiems tėvams. Yra buvę atvejų, kai abu tėvai buvo teisiami dėl dviem mažamečiams vaikams padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tėvai tiesiog turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, todėl net po keletą dienų pamiršdavo pamaitinti savo vaikus, kurie tuo metu dar buvo kūdikiai. Pasekmės tokios, kad sutriko vaikų vystymasis, vaikų svoris visiškai neatitiko jų amžiaus, o beveik dvejų metų vaikas dar nemokėjo vaikščioti.

Pasitaiko atvejų, kai tėvai traukiami atsakomybėn dėl sistemingo psichologinio smurto prieš vaikus, kuris pasireiškia nuolatiniu girtavimu vaikų akivaizdoje, ilgalaikiu vaikų nesirūpinimu, nemaitinimu, nesuteikimu būtinos medicininės pagalbos, žeminimu ir įžeidinėjimu vadinant necenzūriniais ir žeminančiais žodžiais, sistemingu šaukimu, grasinimu, baudimu už pastabas ir pažymius, žnaibymu į įvairias kūno vietas, siekiant atkreipti vaiko dėmesį į netaisyklingą eiseną. Smurtaujama ir sukuriant neapibrėžtą baimę ir nerimą keliančias situacijas, kai vaiko akivaizdoje sistemingai įžeidinėjama vaiko motina, kaltinama nepakankama vaikų priežiūra, išsakomi ketinimai imtis priemonių, kad šeimoje gyvenantys vaikai būtų atskirti nuo motinos ir pan. Tokie ir panašūs sistemingi ir ilgalaikiai veiksmai sutrikdo psichinę vaikų sveikatą, nustačius tokius sutrikdymus, atsakingi asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Taip pat pasitaiko atvejų, kai baudžiamoji byla yra nagrinėjama dėl fizinio skausmo sukėlimo ar sveikatos sutrikdymo, pvz., vaikų motinai, ir nors vaikai matė smurtą (kas akivaizdžiai sukelia vaikams neigiamų emocijų), ne visais atvejais dėl poveikio jų psichinei sveikatai vaikai pripažįstami nukentėjusiais bylose. Vis dėlto, manau, kad tokio smurto stebėjimas gali sukelti vaikui psichinės sveikatos sutrikimų.

Asmeniškai man sunkiausia, kai matau nuskriaustus, sužalotus vaikus, kai matau tokiose bylose daug emocijų ir kai suprantu, kad visa vaikų teisių gynimo sistema nepajėgi laiku pamatyti, sureaguoti, užkirsti kelio, kad šių atvejų neįvyktų. Sudėtinga suprasti, kad visa visuomenė, institucijos padarė ne viską, kad to neįvyktų. 

Kaip minėjote, teismuose rūpinamasi vaikų psichine sveikata, jų būsena, vaikus teisėjams apklausti padeda psichologai. Kiek jie prisideda prie vaiko teisių gynimo teisme, kokias funkcijas atlieka?

Labai norisi pasidžiaugti, kad per paskutinį dešimtmetį teismuose buvo padarytas didžiulis žingsnis į priekį dėl tinkamo vaikų emocinės būklės užtikrinimo. Dar prieš dešimtį metų Lietuvos teismuose nebuvo nė vieno psichologo, niekas nežinojo, kas yra vaikų apklausos kambariai, šiuo metu be šių įrankių neįsivaizduojamas darbas su vaikais: 2015 m. teismuose pradėjusi veikti penkių psichologų komanda dabar vienija jau 17 šios srities profesionalų. Dabar nepilnamečiai vaikai jokiais atvejais nebūna apklausiami tiesiogiai posėdžių salėje. Vaikų apklausa visais klausimais teisme vyksta atskirame kambaryje, kur su vaiku bendrauja psichologas, o visi kiti proceso dalyviai šią apklausą mato per salėse esančius televizorių ekranus. Visa apklausa, klausimų uždavimas vyksta per psichologą, kuris suformuluoja pagal amžių vaikui suprantamą klausimą. Tokiu būdu vaikams kuriamas emocinis komfortas, kad būtų jaučiama kuo mažiau įtampos ir streso bei būtų užtikrinta apklausos kokybė.

Manau, kad teismai, kaip institucija, kurios vienas iš tikslų yra apginti vaikų interesus, privalo sukurti visiems į teismą ateinantiems vaikams komfortiškas ir saugias sąlygas. Ir šioje srityje yra intensyviai dirbama, tobulėjama. Šiuo metu visi teismai turi jiems priskirtus psichologus, kurie padeda apklausti vaikus. Jei jau nutiktų, kad skubiai rengiant apklausą nėra laisvo psichologo, galima naudotis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sudarytais psichologų sąrašais, psichologai atvyksta padėti tokiose situacijose. Beveik visuose teismų rūmuose yra įrengti vaikų apklausos kambariai. Tiek teismų psichologai, tiek teisėjai kelia kvalifikaciją nepilnamečių justicijos srityje. Kai kuriuose teismuose yra įsteigtos teisėjų specializacijos, teisėjai dirba būtent su nepilnamečiais vaikais, nagrinėja nepilnamečių baudžiamąsias bylas.

Kokių žmogiškų ar teisinės srities patarimų turėtumėte suaugusiesiems, kuriems tenka susidurti su smurto prieš vaikus problemomis?

Šioje srityje pirmiausia norisi pradėti tikrai ne nuo teisinių patarimų, o nuo palinkėjimo išvengti teismo. Išvengti ne tik patiems asmeniškai, tačiau imtis priemonių, kad jo išvengtų ir visi Jūsų aplinkoje esantys vaikai. Tam reikia visų mūsų neabejingo žmogiško požiūrio. Nebūkime abejingi nė vienam šalia esančiam vaikui. Nepraeikime pro sušalusį vaiką, paklauskime, kodėl jo kakta nubrozdinta, ar jis šiandien yra pavalgęs. Reaguokime į kiekvieną keistesnį vaiko poelgį, bandykime suprasti arba padėkime atsakingoms institucijoms suprasti to poelgio priežastis.

Na, o jei jau nepavyks išvengti teismo, tiesiog supraskime, kad mums, suaugusiesiems, yra baisu, nemalonu eiti į teismą, o vaikams tos pačios emocijos yra daug stipresnės. Padėkime jiems jaustis ir šioje vietoje kuo saugiau ir patogiau.

 

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.

 

Kontaktai žiniasklaidai:

Nacionalinė teismų administracija
Komunikacijos skyrius
tel. 8 647 17517
el. p. komunikacija@teismai.lt
www.teismai.lt
Sekite mus www.facebook.com/LietuvosTeismai