Skip to content
logo
lt
En

Teismų sistemos naujienos

Lietuvos Aukščiausiame Teisme įvyko diskusija „Karo nusikaltimai: tarp moralės ir įstatymo“

Lietuvos Aukščiausiame Teisme įvyko diskusija „Karo nusikaltimai: tarp moralės ir įstatymo“
2022.11.28

2022 m. lapkričio 24 d. Vilniuje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo salėje, vyko diskusija „Karo nusikaltimai: tarp moralės ir įstatymo“. Ją organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Lietuvos teismai.

Diskusijoje dalyvavo: pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, Gabrielė Juodkaitė-Granskienė – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisėja, Mindaugas Kukaitis – Lietuvos advokatūros pirmininkas, Arūnas Marcinkevičius – advokatas, dr. Severinas Vaitiekus – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas, Rimvydas Valentukevičius– Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras, Saulius Verseckas – LR generalinės prokurorės pavaduotojas. Diskusiją moderavo – LRT žurnalistas ir režisierius Rimas Bružas.

LGGRTC muziejus „Projektas – HOMO SOVIETICUS“ šių metų rugsėjo 21 d. šventė vienerių metų gimtadienį. Šiai progai paminėt įvyko penkių diskusijų ciklas, siejamas su muziejaus pagrindinėmis temomis: Kultūra; Moralės ir vertybių kaita; Religija; Tapatybės transformacija; Kasdienybė. Penktoji diskusija buvo skirta Moralės ir vertybių kaitos temai.

Visas diskusijos įrašas yra čia.

Tuskulėnų dvare įkurtas muziejus „Projektas – HOMO SOVIETICUS" vienerių metų sukakties proga apie vieną ekspozicijos temų – moralę – pakvietė diskutuoti į išskirtines erdves. Baigiamoji diskusija, dedikuota Ukrainai, šiandien mininčiai 90-ąsias Holodomoro (J. Stalino dirbtinai sukelto badmečio 1932–1933 m., kurį 20 valstybių yra pripažinę ukrainiečių tautos genocidu) metines, vyko Lietuvos aukščiausiajame teisme.

Pokalbyje apie karo nusikaltimus, jų ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjimą teisme, moralės ir įstatymo problemą nagrinėjo aukščiausi šalies teisminės valdžios atstovai – Gabrielė Juodkaitė-Granskienė, Laikinoji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė, Mindaugas Kukaitis, Lietuvos advokatūros pirmininkas, Rimvydas Valentukevičius, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras, Saulius Verseckas, generalinės prokurorės pavaduotojas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui atstovavo istorikas dr. Severinas Vaitiekus. Diskusiją savo įžvalgomis skatino advokatas Arūnas Marcinkevičius ir faktinis pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis. Diskusiją vedė žurnalistas Rimas Bružas.

Kai mes iki Rusijos karo Ukrainoje kalbėdavome apie karo nusikaltimus, tai mes iš esmės kalbėdavome apie praeitį – ne tik teisinę, bet ir istorinę reikšmę įgavusius faktus. Jeigu imtume pavyzdžiu Lietuvą, tai teisininkų tyrimai, baudžiamosios bylos yra susijusios su 1940 m. ir ypač pokario metų nusikaltimais, padarytais prieš lietuvių tautą arba mūsų nepriklausomybės atgavimo dienomis. Tai istoriniai įvykiai ir, atrodė, kad XXI a. Europoje, kuri išgyveno dviejų pasaulinių karų košmarą ir sukūrė elgesio su žmonėmis standartus net ir karinio konflikto metu, karo nusikaltimai nelabai įmanomi. Bet, deja, Rusijos brutali invazija į Ukrainą situaciją iš esmės pakeitė. Ukrainos prokuratūra skelbia, kad 2022 m. vasario 24 d. – 2022 m. lapkričio 24 d. laikotarpiu fiksuoti 44 tūkst. 389 nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, įskaitant karinius nusikaltimus." (Saulius Verseckas)

Kokie tai nusikaltimai?

  • Civilių gyventojų žudymas ir žalojimas
  • Gyventojų kankinimas: fizinis smurtas prieš gyventojus ir prievartavimai
  • Nežmoniškas elgesys ir įkalinimai
  • Gyventojų deportavimai ir neteisėti perkėlimai
  • Žala civilinei infrastruktūrai
  • Civilinių gyventojų apiplėšimai
  • Kultūros ir švietimo įstaigų naikinimas
  • Religinių ir muziejų pastatų naikinimas, muziejinių vertybių išvežimas, sugadinimas ir pan.


Dėl šių nusikaltimų žuvo 430 vaikų. Visa tai rodo, kad Rusija vykdo agresiją, nesilaikydama jokių civilizuotų rėmų." (Saulius Verseckas)

2022 m. kovo 1 d. Lietuva pradėjo savo ikiteisminį tyrimą, kad suteiktų pagalbą renkant įrodymus įvykdytiems nusikaltimams patvirtinti. 2022 m. kovo 25 d. buvo sudaryta jungtinė tyrimo grupė prie EUROJUST'o, kur jau dirba Lietuva, Ukraina ir Lenkija. 2022 m. balandžio 25 d. prisijungė Tarptautinis baudžiamasis teismas, o 2022 m. gegužės 30 d. – Slovėnija, Latvia, Estija, 2022 m. spalio 13 d. – Rumunija." (Saulius Verseckas)

Teisėjai buvo įpratę, kad karo nusikaltimų bylose dirba su praeities įvykiais ir duomenys ateina iš praeities. Rusijos karo Ukrainoje atveju duomenų rinkimas yra daug intensyviau kryptingas, siekiantis teisinių pasekmių – asmenų, kaltų už tas išvardytas siaubingas veikas, nubaudimą. Turi būti nepamirštos procesinės taisyklės, kad duomenys vėliau taptų įrodymais." (Gabrielė Juodkaitė-Granskienė)

Istorinio teisingumo atkūrimo procesas, kurį vykdė Lietuvos prokurorai, neturėjo tokios įstatyminės bazės, atitinkančios tarptautinės humanitarinės ir tarptautinės baudžiamosios teisės principus, kaip yra dabar. Nukentėjusiems nuo nacių ir sovietų okupacijų kilo pagrįstas poreikis sulaukti kaltųjų nubaudimo, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir tokiam baudžiamajam persekiojimui buvo atskiras įstatymas, kurį priėmė tuometė Aukščiausioji Taryba – tai 1992 m. balandžio mėn. teisės aktas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą". Tačiau tuomet galiojusiame dar sovietiniame 1961 m. kodekse tokios atsakomybės nebuvo numatyta. Ir paradoksas yra tas, kad karo nusikaltimai, kas susiję su dabartiniu Ukrainos kontekstu, baudžiamajame įstatyme buvo įtvirtinti tik 1998 m. birželio mėn. Apie 8 metus buvo tam tikras teisinis vakuumas, spraga. Įstatymų leidėjas 2000 m. Baudžiamuoju kodeksu, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužę, galutinai sutvarkė teisinį reguliavimą dėl karo nusikaltimų. Apie 130 asmenų buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, bet palyginti su tuo, kiek buvo nusikaltimų padaryta, ir su tuo, kiek asmenų galėjo būti nubausta, tai tas baudžiamųjų bylų procentas nėra toks, kokio visuomenė tikisi ar tikėjosi." (Rimvydas Valentukevičius)

Ką gali istorikas pasakyti apie Niurnbergo procesą, kur nugalėtojai veikė kaip prokurorai, teisėjai ir budeliai, kur kaltintojai ieškojo tiktai inkriminuojančių dokumentų ir naudojo juos tendencingai, kai vieniems nusikaltėliams teisiant kitus buvo nelengva nuspręsti, kas bus laikoma karo nusikaltimais, kai nugalėtojų padaryti tokie patys veiksmai nebuvo laikomi nusikaltimu? Tai didžioji politika, diplomatija. Galiu pasakyti, kad istorikai yra priklausomi ir nuo įvykių, ir nuo tos pačios teisės, kuri yra, ir vertinimų nelabai gali būti. Yra teismo priimti vertinimai. Tik teismas gali padaryti galutinį sprendimą. Istorikas gali surinkti medžiagą, ją pateikti, bet sprendimas nebus jo. Katynės nusikaltinimo atvejus, kur viena pusė kaltais pripažino kitą, o kita pusė – atvirkščiai, aš įvardyčiau politinių aplinkybių ir istorinės atminties problema. Jau 1943 m. sąjungininkams buvo aišku, kas tai padarė, bet buvo sprendimas TYLĖTI. Istorikai, kai žiūri į teisininkus, tai mato, kad jie viską gali. Istorikai gali daug mažiau. Man pačiam įdomu mūsų partizanų karo teisė, bet mažai tyrinėjimų yra." (dr. Severinas Vaitiekus)

Pabrėžčiau, kad nusikaltimai žmoniškumui gali būti padaromi ir taikos metu, pavyzdžiui – Baltarusijoje susidorojimas su protestais, na, o kariniai nusikaltimai – tai kariškių drausminė atsakomybė, iš esmės – statutiniai nusižengimai, kuriuos padaro kariai" (Rimvydas Valentukevičius)

Pirmoji byla, kur pritaikytas "nuteisimo už akių" institutas buvo A. Lileikio procesas. Pergudraujant sistemą pagal šį principą pavyko baudžiamojon atsakomybėn patraukti 1941 m. Rainių budelį P. Raslaną. Dabar sistemos pergudrauti nebereikia, institutas patobulintas, jeigu panaudotos visos informavimo priemonės, o valstybė, į kurią kreiptasi, nereaguoja/ nebendradarbiauja, to pakanka, kad procesas vyktų." (Rimvydas Valentukevičius, Gabrielė Juodkaitė- Granskienė)

Karo padėties įvedimas keičia visą gyvenimą, visą supratimą apie teisę ir visą teisės taikymą. Lietuvos visuomenė nėra pasirengusi karo padėčiai: nėra išdiskutavusi ir nežino, kokios teisės ir laisvės bus apribotos, jeigu nors vieną akimirką Lietuvoje būtų įvesta karo padėtis. Pavyzdžiui, karo padėties įstatyme yra pasakyta, kad būtų stabdoma visų asociacijų veikla. Advokatūra – taip pat asociacija. Tai ką tai reiškia, kad neliktų gynybos? Gynyba drąsiai gali pasakyti, kad istorijos pamokos nėra išmoktos. Dar daugiau – visas pokaris buvo nukreiptas prieš galimybes taikyti gynybos priemones. Be to, savaime suprantama, kad visuomenė negali toleruoti karo nusikaltimų, bet teisininkai turi fiksuoti visus įrodymus vien dėl to, kad karo nusikaltimai yra pati žiauriausia nusikaltimų rūšis ir ji turbūt vienintelė išlieka 100 metų į priekį. Ne tik istorikai, bet ir teisininkai turi analizuoti praeities procesus, kad nepasikartotų klaidos. Ir karo metu turi galioti konfliktuojančioms šalims taisyklės, kurias abi pusės žino. Tai yra demokratija, nes visuomenė pasmerkia moraliai, bet nebūtinai teisiniais pagrindais." (Mindaugas Kukaitis)

 
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija
 Raimundo Kaminsko nuotraukos

Naujienų prenumerata

Įvykių ir renginių kalendorius

Sekite mus