lt
En

Teismų sistemos naujienos

Homoseksualių asmenų santuoka – prigimtinė teisė ar privilegija?

Homoseksualių asmenų santuoka – prigimtinė teisė ar privilegija?
2020.11.17

JAV Aukščiausiasis Teismas 2015 m. byloje Obergefell v. Hodges draudimą tuoktis tos pačios lyties asmenims pripažino antikonstituciniu. Teismas nurodė, kad tos pačios lyties asmenų santuokos draudimas anksčiau buvo laikomas teisingu ir natūraliu, o dabar akivaizdu, jog teisės tuoktis tik priešingos lyties partneriams suteikimas neatitinka „pagrindinės teisės tuoktis prasmės“. Pasak teismo, teisės kyla ne tik iš istorijos, bet ir iš geresnio laisvės supratimo, kuris turėtų būti apibrėžtas remiantis šių dienų realijomis. Pasak teismo, Konstitucija leidžia ginti savo teises net ir tuo atveju, kai visuomenė su tuo nesutinka, o įstatymų leidėjas nenori veikti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) iki 2010 m. daugelyje bylų buvo paskelbęs, kad tos pačios lyties asmenų poros pagal Konvenciją nepatenka į „šeimos“ sąvoką ir joms nėra taikoma „šeimos gyvenimo“ apsauga, priešingai nei „asmeninio gyvenimo“ apsauga.

Pirmoji byla, kurioje EŽTT susidūrė su klausimu, ar tos pačios lyties partneriai turi teisę tuoktis, buvo Schalk ir Kopf prieš Austriją (2010 m.). Teismas vienbalsiai pasisakė, kad tokios santuokos draudimas nėra Konvencijos pažeidimas, ir konstatavo, jog tokių santuokų įteisinimas yra ne Europos Tarybos, o jos valstybių narių kompetencija. Valstybių prerogatyva buvo grindžiama argumentacija, kad Europoje šiuo klausimu nėra bendros nuomonės. Valstybės turi vertinimo laisvę pasirinkdamos veiksmus, įskaitant įstatymo nustatytuosius.

2017 m. EŽTT sprendime byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją nagrinėjo klausimą dėl užsienyje sudarytų tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimo. Teismas šioje byloje atkreipė dėmesį, kad, nesant galimybės jokia forma įteisinti homoseksualių asmenų sąjungų, jas sudarę asmenys lieka teisiniame vakuume, o valstybė neatsižvelgia į socialinę tikrovę.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Aiškus draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims įtvirtintas Civilinio kodekso 3.12 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiuo klausimu pirmą kartą pasisakė 2019 m. sausio 11 d. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas pateiktas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) kreipimąsi. LVAT nagrinėjo bylą, kurioje buvo kvestionuojamas Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nors čia gyvena jo sutuoktinis. Problema ta, kad sutuoktiniai buvo tos pačios lyties asmenys, kurių santuoka Lietuvoje nėra pripažįstama. LVAT 2019 m. kovo 20 d. nutartimi konstatavo, kad atsisakymas išduoti leidimą negali būti grindžiamas vien užsieniečio lytine tapatybe ir seksualine orientacija, ir departamento sprendimą panaikino.

Ar homoseksualių asmenų santuoka yra prigimtinė jų teisė, ar suteikiama ir prašoma iš valstybės kaip privilegija, ar šie asmenys, nesant aiškaus teisinio reguliavimo, yra paliekami be teisinės apsaugos?


Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkė, Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Violeta Vasiliauskienė

Kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos, yra gerbtinas tiek teisės normų, tiek paprasta žmogiška prasme. Visi žmonės yra lygūs pagal savo orumą ir teises, nepaisant jų asmeninių savybių. Tai užtikrina tiek tarptautinė teisė, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos. Dažnai būtent šiuo principu remiamasi argumentuojant, kad santuoką turėtume leisti sudaryti ir tos pačios lyties asmenims.

Vis dėlto asmenų lygiavertiškumo pripažinimas nereiškia, kad turėtų būti vienodai traktuojamos ir jų gyvenimo situacijos. Valstybės nustatytose taisyklėse apstu pavyzdžių, kai skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami vienodai. Pavyzdžiui, siekiant praktikuoti medicinos srityje, licencija bus suteikiama tik asmenims, baigusiems medicinos mokslus. Tai „diskriminuoja“ asmenis, kurie tokių mokslų nėra baigę. Tokia „diskriminacija“ grindžiama skirtingų situacijų traktavimu skirtingai.

Svarbu nepamiršti, kad vienų visuomenės narių teisės ir kitų visuomenės narių laisvės arba pareigos yra susijusios. Kuo daugiau vieni asmenys įgyja teisių, tuo daugiau pareigų užkraunama kitiems arba apribojamos pastarųjų laisvės. Todėl teisės negali būti plečiamos arbitraliai, neatsižvelgiant į tai, kokį poveikį jos daro kitiems asmenims ir bendrajam visuomenės gėriui.

Skirtingos situacijos traktuotinos skirtingai, atsižvelgiant į to reiškinio savybes ir paskirtį visuomenėje. Kalbant apie santuokos institutą, pagrindinis jo tikslas yra sukurti šeimos santykius. (Aišku, galimos situacijos, kai šeimos santykiai egzistuoja ne santuokos sukurtos šeimos pagrindu, tačiau turbūt niekas neginčytų, kad kiekviena santuoka sukuria šeimos santykius.) Šeima tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardijama kaip pagrindinė visuomenės ląstelė, jos pamatas. Kas lemia, kad santuokos institutas turėtų būti rezervuotas tik vyro ir moters sąjungai?

Pirma, šeima yra visuomenės pamatas, nes būtent šeimoje atsiranda nauji visuomenės nariai. Kiekvienas žmogus atsiranda iš vyriškų ir moteriškų ląstelių, taip pat ir kiekvienas LGBT bendruomenės narys. Vyriškos ir moteriškos lyčių papildomumas yra būtinas tiek konkretaus žmogaus, tiek valstybės, tiek visos pasaulio bendruomenės egzistavimui. Atsižvelgiant į šį faktą racionalu ir tikslinga visuomenės ir valstybės pagrindu laikyti vyro ir moters sąjungas, kuriose pradedami, gimdomi, auginami ir ugdomi nauji visuomenės nariai ir valstybės piliečiai. Tos pačios lyties asmenų pora šiuo požiūriu niekada nebus tapati vyro ir moters šeimai. Todėl šis lyčių papildomumas, kylantis iš objektyvių ir į gyvybės pratęsimą nukreiptų lyčių skirtumų, yra esminis šeimos principas.

Antra, jeigu pripažintume teisę tuoktis tos pačios lyties asmenims, natūrali tokio veiksmo tąsa yra teisės tokioje sąjungoje auginti vaikus užtikrinimas dirbtinio apvaisinimo ar įsivaikinimo būdu. Pažymėtina, kad socialinių mokslų atstovai sutaria, jog vaikams geriausia augti vyro ir moters, kurie yra biologiniai vaiko tėvai, šeimoje. 2012 m. JAV doc. M. Regnero atlikta studija parodė, kad vaikai, kuriuos augino vienos lyties asmenų šeimos, patyrė daugiau sunkumų gyvenime (įskaitant lytinę prievartą ir didesnę nedarbo tikimybę), nei vaikai, augę biologinių tėvų šeimoje.

Trečia, tos pačios lyties asmenų santuokos propagavimas reikštų, kad skatinami homoseksualūs santykiai, kurie pagal mokslo duomenis sukelia fizinės ir psichologinės sveikatos rizikų jų dalyviams. Atvirai prieinami statistiniai duomenys rodo, kad homoseksualius santykius praktikuojantys vyrai apie 20 kartų dažniau užsikrečia ŽIV, jų gyvenimo trukmė statistiškai trumpesnė nei heteroseksualių vyrų, jie keliasdešimt kartų dažniau suserga lytiškai plintančiomis ligomis. Biseksualios moterys, pasak JAV atliktų tyrimų, yra labiau linkusios vartoti narkotikus, turi daugiau partnerių vyrų, lesbietės moterys patiria didesnę lytiškai plintančių ligų riziką. Kalbant apie psichikos sveikatą nurodoma, kad LGBT bendruomenės nariams kyla didesnė savižudybės rizika, jie dažniau serga depresija, patiria nerimo sutrikimus ir pan. Suteikdami tos pačios lyties asmenims teisę į santuoką, kartu normalizuotume šiuos santykius ir juos prilygintume heteroseksualių asmenų santykiams, tad kreiptume asmenis rinktis šiuos santykius kaip siekiamybę, nors šiuo atveju jų fizinei ir psichikos sveikatai kiltų daug daugiau rizikų.

Ketvirta, plečiant šeimos / santuokos ribas, artėjama ir prie kitų santuokos formų. Jei pasakome, kad tos pačios lyties asmenų šeima niekuo nesiskiria nuo vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos, analogiškai galime teigti, kad santuoka tarp dviejų susitariančių suaugusių asmenų nėra niekuo pranašesnė už santuoką tarp trijų (ar keturių, ar šešių) susitariančių asmenų. Taigi atveriamos durys ir poligamijos, grupinės santuokos ar kitų, dar mažiau priimtinų, santuokos formų, kaip santuoka su mažametėmis mergaitėmis. Juk iki šiol santuokos samprata buvo grįsta elementariu biologiniu faktu, kad kiekvienas vaikas turi vieną mamą ir vieną tėtį. Atsisakę šio principo, kodėl turėtume sustoti ir nežengti toliau?

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją pažymėjo, kad nei Europos žmogaus teisių konvencijos 12 straipsnis, nurodantis teisę į santuoką, nei 8 straipsnis kartu su 14 straipsniu nesuteikia tos pačios lyties asmenims teisės į santuoką, šį reguliavimą paliekant nacionalinės valdžios diskrecijai.

Dėl visų šių išdėstytų argumentų manyčiau, kad santuoka nėra nei prigimtinė homoseksualių asmenų teisė, nei turėtų būti suteikiama jiems kaip privilegija. Teisė pati kaip reiškinys prasideda ir kyla iš moralės normų, iš visuomenėje susiformavusių taisyklių, kurios, kaip matome, saugo bendrąjį visuomenės gėrį. Todėl manau, kad tiek Konstitucijos 38 straipsnis, nustatantis, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“, tiek tarptautiniai dokumentai, įtvirtinantys analogišką nuostatą, atitinka visuomenės poreikius, o homoseksualių asmenų santykių klausimai gali būti išsprendžiami remiantis kitais teisės institutais, pavyzdžiui, susitarimo dėl bendro gyvenimo institutu. Tokio instituto tikslas būtų patogiai išspręsti minėtas praktines problemas neprilyginant homoseksualių asmenų porų (ar kitų asmenų, kurie kartu gyvena, bet nekuria šeimos) santuokinei vyro ir moters šeimai.

Telšių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Tomas Pukšmys 

Visą straipsnį kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje, 17–19 psl.

Straipsnį taip pat galite perskaityti portale Delfi.lt.

Įvykių ir renginių kalendorius

Naujienų prenumerata

Sekite mus