Teismų sistemos naujienos
Kada valstybė turi vykdyti ekstradicijos prašymą?
Dovilė Murauskienė, Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė, M. Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė, doktorantė.
Kokiais atvejais valstybė turi teisę, o kada – pareigą išduoti kitai valstybei savo pilietį? Kas yra nusikalstamos veikos padarymo vieta ir ar ji turi lemiamą reikšmę priimant sprendimą, kuri valstybė gali taikyti savo nacionalinius įstatymus tokio asmens atžvilgiu?
Šie ir kiti klausimai neretai kyla tada, kai žinių portaluose pasirodo pranešimai apie iš Lietuvos arba Lietuvai prašomus išduoti Lietuvos ar kitos užsienio valstybės piliečius. Žemiau pateikiama trumpa informacija apie tai, kokius klausimus, gavę tokį prašymą, sprendžia prokurorai ir teismais.Kaip vadinasi valstybės teisė teisti savo piliečius arba užsieniečius?Jurisdikcija yra tam tikra valstybės suvereniteto išraiška, kurios turinį sudaro valstybės teisė taikyti teisės aktus (tarp jų – ir baudžiamuosius), vykdyti teisinius procesus, taikyti sankcijas už asmens veiklą, padarytą tos valstybės teritorijoje arba už jos ribų. Baudžiamajame procese valstybė savo jurisdikciją įgyvendina vykdydama baudžiamąjį persekiojimą. Taigi tais atvejais, kai kyla klausimas, kuri valstybė gali ir turi vykdyti baudžiamąjį procesą konkretaus asmens atžvilgiu, iš esmės turi būti nustatoma, kuriai iš jų priklauso jurisdikcija. Atsakymas į šį klausimą slypi nacionaliniuose teisės aktuose ir tarptautiniuose susitarimuose, kurie šiuo atveju įgyja ypatingą svarbą.
Ne visada paprasta nustatyti nusikalstamos veikos padarymo vietą
Sprendžiantį klausimą, kuri gi valstybė turi jurisdikciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą galimo kaltininko atžvilgiu, nemažą reikšmę turi padaryto nusikaltimo vietos nustatymas. Pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą, nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo pareigą veikti, arba vieta, kurioje atsirado pavojingi padariniai.
Taigi tiek pavojingo veikimo, tiek pavojingų pasekmių kilimo vieta gali būti laikoma nusikalstamos veikos padarymo vieta. Tai reiškia, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta gali būti ir valstybė, kurioje kaltininkas niekada nėra lankęsis, tačiau savo veiksmais, atliktais kitoje valstybėje, sukėlė tam tikras pasekmes. Tokia taisyklė gali būti taikoma, pavyzdžiui, kibernetinių nusikaltimų atveju. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad paprastai tais atvejais, kai kaltininkas gali kontroliuoti pasekmių kilimą ir sąmoningai siekia, kad pasekmės kiltų kitoje vietoje, nei padaryta pavojinga veika, laikoma, kad veika padaryta pasekmių kilimo vietoje.
Jurisdikcijos nustatymo principai
Tais atvejais, kai pavojinga veika padaroma vienos valstybės teritorijoje, o pavojingi padariniai kilo kitos valstybės teritorijoje, jurisdikciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą gali turėti abi valstybės. Galutinis apsisprendimas dėl jurisdikcijos priskyrimo išsprendžiamas remiantis tarptautinis įsipareigojimais ir tarptautinės teisės principais.
Problemų paprastai nekyla tais atvejais, kai nusikalstamą veiką valstybės teritorijoje padaro tos pačios valstybės pilietis. Tokiu atveju galioja universalus teritorinis jurisdikcijos nustatymo principas, įtvirtintas ir Lietuvos baudžiamajame įstatyme – asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.
Tačiau jurisdikcijos nustatymas remiantis vien tik teritoriniu principu neatitiktų tarptautiniam bendradarbiavimui keliamų reikalavimų. Todėl tarptautinėje teisėje, kurios laikytis yra įsipareigojusi ir Lietuva, galioja papildomi, ekstrateritoriniai jurisdikcijos nustatymo principai, tokie kaip asmeninis (pilietybės) principas, interesų apsaugos, universalusis principai.
Asmeninis arba pilietybės jurisdikcijos nustatymo principas reiškia tai, kad kiekviena valstybė turi teisę kreiptis į kitą valstybę prašydama išduoti baudžiamajam persekiojimui asmenį, turintį prašančiosios valstybės pilietybę, nepriklausomai nuo to, kur buvo padaryta nusikalstama veika. Interesų apsaugos principas suteikia pagrindo taikyti baudžiamąją jurisdikciją užsieniečiui, kurio neteisėtais veiksmais padaryta žala kilo ne jo pilietybės valstybėje, o kitoje valstybėje.
Universalusis jurisdikcijos nustatymo principas taikomas tais atvejais, kai asmuo įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, už kurią atsakomybė numatyta tarptautinėse sutartyse. Tokiu atveju įgyvendinti jurisdikciją turi teisę bet kuri prie atsakomybę numatančios sutarties prisijungusi valstybė, nepriklausomai nuo to, kur buvo padaryta nusikalstama veika ar kurios valstybės piliečiu kaltininkas yra.
Taigi tais atvejais, kai nusikalstamos veikos padarymo vieta gali būti laikoma ne viena valstybė arba padaroma veika, už kurios padarymą atsakomybė numatyta tarptautinėse sutartyse, jurisdikcijos nustatymo klausimas nėra toks paprastas ir neapsiriboja universaliu teritoriniu principu, o nusikalstamos veikos padarymo vietos nustatymas ar prašomo išduoti asmens pilietybė tėra vienas iš kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama. Tokiu atveju išspręsti klausimą padeda tarptautiniai įsipareigojimai – dvišalės ar trišalės sutartys su užsienio valstybėmis dėl ekstradicijos taikymo.
Sutartys dėl ekstradicijos
Ekstradicija - tai ne vien dvišaliais tarptautiniais susitarimais, bet ir bendrai pripažintais tarptautinės teisės principais pagrįstas teisinės pagalbos aktas, susidedantis iš vienos valstybės perdavimo asmens, kurios teritorijoje jis yra, pabėgęs arba besislapstantis nuo teisingumo, kitai valstybei, reikalaujančiai jo perdavimo, kurios teritorijoje reikalaujamasis asmuo padarė nusikaltimą, arba kurios piliečiu jis yra, arba tai valstybei, kuri yra nukentėjusi nuo nusikaltimo, tam, kad šis asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Tokiose tarptautinėse sutartyse, kurios turi įstatymo galia, o esant kolizijai su nacionaliniais teisės aktais – ir viršenybę prieš juos, paprastai yra aiškiai apibrėžta, kokie jurisdikcijos principai gali būti taikomi ir kurių šalys abipusiu sutarimu atsisako. Štai Lietuvos Respublikos dvišalėse sutartyse su Azerbaidžianu, Ukraina yra numatyta, kad šalys palieka galioti asmeninį (pilietybės) jurisdikcijos nustatymo principą ir juo remiantis gali būti neišduodamas kitai valstybei prašomos asmuo, jei jis yra prašymą gavusios valstybės pilietis.
Tuo tarpu dvišalėje sutartyje su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis yra aiškiai įvardyta, kad abi šalys atsisako tiek teritorinio, tiek pilietybės jurisdikcijos nustatymo principo, ir tai reiškia, kad tai, jog prašomas išduoti asmuo yra prašymą gavusios valstybės pilietis, nėra pagrindas nevykdyti sutartimi prisiimtų įpareigojimų. Šiuo aspektu dvišalė sutartis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis kiek išsiskiria iš kitų Lietuvos sudarytų sutarčių dėl bendradarbiavimo vykdant baudžiamąjį persekiojimą. Galimai taip yra todėl, Jungtinėse Amerikos Valstijose svarbiausiu jurisdikcijos nustatymo principu laikomas interesų apsaugos principas. Nepaisant to, šį tarptautinį įsipareigojimą abi šalys yra prisėmusios ir turi pareigą jo laikytis.
Kada galima atsisakyti išduoti asmenį?
Kita vertus, yra ir aplinkybių, kurios gali būti pagrindu atsisakyti vykdyti ekstradiciją. Tokios aplinkybės yra, pavyzdžiui:
- Kai ekstradicijos prašoma dėl veikų, kurios nelaikomos nusikalstamomis veikomis prašomojoje valstybėje (abipusio baudžiamumo principas) arba sankcija už tokias veikas yra pernelyg švelni ir ekstradicijos taikymas nebūtų proporcinga bei adekvati priemonė (paprastai sutartyse numatoma, kad už nusikalstamas veikas, dėl kurių prašoma ekstradicijos, gali būti skiriama ne švelnesnė nei vienerių metų ar šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė);
- Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo persekiojamas dėl politinių nusikaltimų ar politinių motyvų. Štai Lietuvos teismai 2016 metais atsisakė išduoti Kazachstano Respublikai jos pilietį būtent šiuo pagrindu;
- Kai prašančioje valstybėje išduotam asmeniui gali grėsti mirties bausmė. Tokiu atveju prašanti valstybė turi pateikti garantijų, kad tokia bausmė nebus taikoma;
- Kai prašomas išduoti asmuo jau yra nuteistas už tuos pačius nusikaltimus arba yra suėję senaties terminai.
Būtent šių sąlygų buvimą visais atvejais privalo patikrinti prokurorai, kurie paprastai pirmieji gauna prašymus dėl ekstradicijos vykdymo ir kreipiasi į teismą, ir sprendimą išduoti arba atsisakyti išduoti priimantis teismas, kuris priima galutinį sprendimą dėl pareikšto prašymo.
Informacija atnaujinta 2017.08.22 08:30
Naujienų prenumerata
Įvykių ir renginių kalendorius
| P | A | T | K | P | Š | S |
| 26
2026.10.26 | 09:00 |
27 | 28 | 29 | 30
2026.10.30 | 10:00 |
31 | 1 |
| 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 |
| 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 |
| 16
2026.11.16 | 09:00 |
17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 |
| 23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 |
| 30
2026.11.30 | 09:00 |
1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 |
