Teismų sistemos naujienos

„Darni plėtra“ ir „viešasis interesas“ – šių sąvokų vertybinis svoris teritorijų planavimo procese, visuomenės ir investuotojų nuomone, dažnai labai skiriasi. Jeigu vieni kartais net desperatiškai stengiasi juos apginti, kiti – tuosyk ignoruoti arba apeiti.

Keli pastarieji pasaulio istorijos amžiai išties ypatingi kalbant apie mokslo ir technologijų pasiekimus, gyventojų skaičiaus didėjimą, miestų plėtrą, o tai neišvengiamai susiję ir su žmogaus poveikiu aplinkai.

Įgavome itin daug priemonių, leidžiančių įvairiausiais būdais modifikuoti supančią aplinką tenkinant savo poreikius. Deja, neretai tai susiję su trumpalaikės naudos siekiu, todėl galima padaryti neatitaisomą žalą tiek pačiam žmogui, tiek jo aplinkai.

Tai suprasdama tarptautinė bendruomenė jau daug metų siekia realizuoti tvaraus (darnaus) vystymosi idėjas ir užtikrinti tinkamą teisinį reguliavimą, garantuosiantį galimybę patenkinti tiek dabartinės, tiek ateities kartų reikmes.

Darnaus (tvaraus) vystymosi terminas pateiktas 1987 m. Pasaulio aplinkos ir plėtros komisijos ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“ (dar kitaip ji žinoma kaip Brundtlando ataskaita (Brundtland report)). Joje darnus (tvarus) vystymasis suprantamas kaip plėtra, tenkinanti žmonijos reikmes dabar ir neapribojanti galimybių ateities kartoms tenkinti savąsias; siekiant geresnės gyvenimo kokybės dabar ir ateityje, ekonomikos, socialinės raidos ir aplinkos apsaugos tikslai yra derinami ir papildo vienas kitą.  

Pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos sukonkretintos 1992 m. Rio de Žaneire vykusiame pasaulio viršūnių susitikime, kuriame priimta „Darbotvarkė 21“ – pasaulio subalansuotos plėtros veiksmų programa, Rio deklaracija dėl aplinkos ir plėtros. Jungtinių Tautų pastangomis 2002 m. Johanesburge surengtame aukščiausio lygio susitikime įvertinti per 10 metų po Rio de Žaneiro konferencijos pasiekti pokyčiai ir realizuoti tikslai, patikslinti ateities tikslai bei uždaviniai. To siekiant priimta Johanesburgo darnaus vystymosi deklaracija.

Remiantis šiais ir vėlesniais tarptautiniais dokumentais įtvirtintas globalus tikslas – užtikrinti darnią, kryptingą ir nuoseklią kiekvienos valstybės teritorijos plėtrą.

Šis tikslas, be kita ko, pabrėžiamas ir Lietuvos Respublikos nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167.

Viena svarbiausių ir pagrindinių priemonių, sudarančių prielaidą šiam tikslui pasiekti, turėtų būti tinkamas, veiksmingas ir efektyvus teritorijų planavimo teisinis reguliavimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), apibendrindamas teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės normų taikymo praktiką, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje teritorijų planavimas suprantamas kaip procesas, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą.

Pateiktos teritorijų planavimo definicijos kontekste akivaizdu, kad šis procesas glaudžiai ir neatsiejamai susijęs su valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesų derinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų jų teisių bei teisėtų lūkesčių apsauga. Įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius daroma įtaka ne tik suplanuotos teritorijos nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) teisėms bei teisėtiems interesams, bet ir ekonominiam bei socialiniam teritorijos vystymuisi, aplinkai ar atskiriems jos elementams, visuomenės narių sveikatai, kultūros paveldui ir kitiems valstybei bei visuomenei svarbiems objektams.

Tvirtinamu teritorijų planavimo dokumentu išreiškiama ne tik valstybės (vietos savivaldos institucijų) politika dėl konkrečios teritorijos, bet ir kompromisas tarp valstybės (savivaldybės), jai atstovaujančių institucijų, nekilnojamojo turto savininkų ir suinteresuotos visuomenės bei atskirų jos narių. Todėl tik įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų (neprieštaraujančių aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams) nuostatų laikymasis teritorijų planavimo procese yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus.

Kristina Mikalauskaitė-Šostakienė, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos lektorė, teisės doktorantė 

Visą straipsnį kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje, 12–14 psl.

Straipsnį taip pat galite perskaityti portale Delfi.lt.